Kodėl jaunimas tingi dirbti ir ieškotis darbo?

Pagal statistinius duomenis, Lietuvoje nedirba ir neieško darbo du trečdaliai jaunimo, kurie yra 15 - 24 metų amžiaus. Labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse ši statistika yra dvigubai mažesnė. Tiesa, tokio amžiaus jaunuoliai turi mokytis mokyklose, ar aukštojo mokslo įstaigose, tačiau kitose ES šalyse situacija kitokia. Olandijoje, Islandijoje, Anglijoje, Danijoje, Austrijoje daugiau nei du trečdaliai jaunimo šiame amžiaus tarpsnyje aktyviai ieško darbo arba jau dirba. Šiose valstybėse išsilavinimas yra labai svarbus prioritetas, nes jos yra vienos konkurencingiausių valstybių pasaulyje. Tad kodėl Lietuovje situacija yra priešinga? Žemiau pateikiame 5 priežastis, kas galėtų turėtį įtakos šiam atotrūkiui tarp ES šalių:

Mokslų pradžia

Lietuvoje vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo 7 metų, tai yra daug vėliau nei kitų šalių moksleiviai. Tarkime Anglijoje, Velse, Škotijoje, Maltoje mokyklą privalo lankyti visi vaikai sulaukę penkerių metų amžaius, Šiaurės Airijoje - ketverių. Taip, skirtingose valstybėse pirmokai ir „darželinukai" gali mokytis tų pačių dalykų, tačiau Lietuvoje ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas, taip pat jis nevisada yra sukoncentruotas į vaikų kompetencijų ugdymą, o ne laiko praleidimą.

Per ilgos atostogos

Pažengusiose valstybėse, tokiose kaip Vokietija, Olandijoja, Anglija moksleivių vasaros atostogos trunka šešias savaites, tuo tarpu Lietuvoje, Latvijoje, Turkijoje jos trunka 13 savaičių. Ar jaunuoliams Lietuvoje vasaros metu yra suteikiamas pakankamas užimtumas ugdyti savo gebėjimus ir komepentcijas? Pastebimas dykaduoniavimas šį faktą paneigia. Tėvams dažnai tenka susidurti su problema, kaip užimti vaikus, kur juos palikti, kol jie dirbs, nes jų atostogos juk dvigubai trumpesnės.

Per ilgos studijos

Beveik visose Europos Sąjungos valstybėse pirmosios pakopos studijos (bakalauro studijos), trunka tris metus, o tuo tarpu Lietuvoje - keturis. Antrosios pakopos studojos (magistrantūros studijos) daugelyje šalių trunka nuo metų iki pusantrų, o tuo tarpu Lietuvoje - du metus. Viena iš prežasčių, dėl ko taip yra - aukštojo mokslo institucijų pajamos priklauso nuo to, kiek laiko studentas praleidžia mokymosi įstaigoje, dėl to visai nėra jokio intereso koncentruoti studijų į trumpesnį laikotarpį, taip Lietuvoje dirbtinai ir be reikalo ištęstos universitetinės studijos.

Vengia profesinio mokymosi įstaigų

Statistiniai duomenys rodo, kad didžioji dauguma jaunuolių renkasi aukštąjį universitetinį/neuniversitetinį išsilavinimą ir tik nedidelė dalis po vidurinės mokyklos baigimo stoja į profesines mokyklas. Deja, darbo rinkos pasiūla neatitinka paklausos. Daliai jaunuolių po studijų vis gi tenka dirbti darbus nepagal įgytą aukštąjį išsilavinimą. Neretai po pirmos pakopos studijų jaunuoliai turi daugiau teorinių žinių ir vietoje to, kad įgytų praktinių įgūdžių, jie toliau renkasi antrosios pakopos studijas, kurios neretai daug pridėtinės vertės nesukuria.

Darbas ir studijos - nesuderinama

Lietuvoje mažiau nei dešimtadalis jaunuolių sugeba tuo pačiu mokytis ir dirbti. Tokiose valstybėse kaip Olandija, Šveicarija, Danija šis skaičius siekia daugiau nei 40 proc. Sutinkame, dirbti ir mokytis yra sudėtinga, tačiau pažangiausių ir turtingiausių valstybių patirtis yra akivaizdus pavyzdys, kad darbą ir studijas galima derinti, o svarbiausia - jos papildo viena kitą. Taip pat studentų privaloma praktika įmonės išlieka tik formalumas, tiek jos trukmė, tiek veiklos turinys nėra toks pakankamas tam, kad gauti apčiuopiamos naudos.

Visiems suprantama, kad kokybiškas išsilavinimas lemia žmogaus asmenybę ir profesinę sėkmę. Tiek formalus, tiek neformalus mokymąsis padeda ugdyti žmogas asmenybę, tobulinti komeptencijas, įgyti praktinių žinių, kurios yra būtinos ateityje siekiant sėkmingai įsilieti į darbo rinką. Netikslingas jaunuolių užlaikymas mokymosi institucijose, kurios negali pasiūlyti adekvačios naudos (garantuoti darbo vietų ir pan.), atima iš jų galimybę mokytis ir tobulėti darbo vietoje. Tai labai svarbu, kadangi gyvename valstybėje, kurioje sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių skaičius ir vis labiau trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.