Turgaus prekeivei net gėda pasakyti, kiek pensijos ji gauna

Turgaus prekeivei net gėda pasakyti, kiek pensijos ji gauna

2014-05-12
Ragavimas, uostymas – ganėtinai intymūs veiksmai. Vis dėlto turguje ši praktika – įprastas dalykas. Perkant raugintus kopūstus, uostyti ir ragauti, kaip rekomenduoja šio produkto ekspertai, dargi privaloma. Kitu atveju gali apsirikti.

Mažeikių turguje šį ritualą atlikti tenka, akylai stebint visai raugintų kopūstų meistrų komandai. Panašumą į komandą jiems kuria vienas ilgas bendras prekystalis. Iš tiesų tai – sunkiai kito sėkmę pakenčiantys konkurentai.
Negiria, o siūlo ragauti
Kopūstuose aptinkami vitaminai jiems rūpi mažiausiai. Savo prekės jie neliaupsina. Jie siūlo ją išbandyti čia ir dabar. Jų pasiūlymai susilieja į vieną. Linksmas, neskubantis pirkėjas šį grupinį pasiūlymą priima kaip vieną iš turgaus pramogų. Arba gerą progą po vakarykščių penktadienio vakaro vaišių nieko nelaukus nugriebti ko nors rūgštaus.
Prekeiviai tuosyk – rinkos fronte, bet ne linksmybių pusėje. Kol pirkėjas žiojasi ragauti kaimyno kūrybos žiupsnį, kiekvienas šio produkto gamintojų slapčia linki vieno: tepasirodo ką tik patirtas skonis abejotinas. Tai reikštų viltį, kad ragautojo liežuvį pavergs ne kaimyno, o tavo paties rankomis sukurta rūgštis.
Kainą užtenka pasakyti vienam: visų prekė kainuoja vienodai. Už kilogramą su kaupu šiuo metu prašoma po penkis litus. Prieš metus rauginti kopūstai šiame turguje kainavo visu litu pigiau.
Konkursą laimi Steponas
Bankrutavusios gamyklos darbininkė, buvusi bibliotekininkė, pensininkė batsiuvė – konkuruojančios raugintų kopūstų gamybos firmos, kurias čia jungia ir skiria noras užsidirbti papildomą litą. Jos čia turi ir bendrą pavydo objektą – vairuotoją Steponą. Jam sekasi geriausiai.
Prie vairuotojo statinaitės pirkėjai prieina dažniausiai. Kas pirkti, o kas – tik pasisveikinti. Steponas – neskelbto raugintų kopūstų gamybos ir prekybos konkurso laimėtojas. Žvaigždė.
Sėkmingo prekiautojo statusu tenka pasirūpinti pačiam. Per mėnesį už vietą prie prekystalio raugintų kopūstų meistrai moka po 50 litų. Norint neturėti nuostolių, per mėnesį reikia parduoti bent keliolika kilogramų raugintų kopūstų.
Didžiojo Mažeikių turgaus dienos yra trečiadienis ir šeštadienis. Didesnio pirkėjų srauto sulaukiama savaitgalio dieną. Praleidus bent šeštadienį pelnas smuktels beregint.
„Gimęs turguje“
Raugintų kopūstų uostymo ir ragavimo epopėja šiame turguje prasideda rugpjūtį ir baigiasi birželio pradžioje. Ankstyvą pavasarį ant prekystalių sužaliavus pirmosioms salotoms, krapams ir svogūnų laiškams, kopūstų rūgštis ir maisto specialistų išgirtieji vitaminai vis dar konkuruoja su naujuoju žemės ūkio derliumi.
Vairuotojas Steponas Bukontas, raugintų kopūstų prekybos pirmūnas, dirba Mažeikių autobusų parke. Šiemet ruošiasi švęsti savo šešiasdešimtmetį. Turgus – Stepono darbas po darbo, iš jo prisiduria prie nedidelio vairuotojo atlyginimo. Mažeikiuose prie namų turi nuosavą 25,5 aro sklypą. Čia augina beveik visas daržoves, kurias tik įmanoma auginti.
„Tėvai gyveno kaime, veždavosi mane su savimi į turgų nuo mažens. Tėvas prekiaudavo mėsa, grūdais. Prisimenu, kaip būdamas vos ketverių metų, sėdėdavau ant maišų – liepdavo juos saugoti. Taip kad esu turguje gimęs, be turgaus kol kas negaliu“, – juokavo vairuotojas Steponas.
Nedideliais kiekiais prekiauja tuo, ką užauginęs. Į turgų negabena tik bulvių – iš jų ne ką uždirbsi, jei neturi jų užauginęs daug. Pirkėjams siūlo svogūnus, krapus, salotas, morkas, agurkus, česnakus, pomidorus, juoduosius ridikus. Kai netingįs – atnešąs į turgų ir virtų burokėlių. Žiemos sezonu einamiausia prekė – rauginti kopūstai. Juos pardavinėti labiausiai apsimoka.
Pirmoji prekė – pienas
Turguje Steponas prekiauja nuo penktos klasės. Pirmoji jo prekė – beveik prieš pusę amžiaus – buvo pienas. Tuo metu kartu su tėvais tada gyveno Ventos upės slėnyje. Karvės ganėsi derlingose pievose. Tėvai melždavo pieną, o sūnus jį dviejuose bidonuose dviračiu veždavo į turgų.
„Labai nepatikdavo, anais laikais man, vaikui, dėl to būdavo gėda“, – prisiminė Steponas. Nepaisant to, prekiauti pienu jam sekėsi labai gerai. Pirmiausia, dėl to, kad pienas iš žolingų lankų būdavęs labai geras ir skanus.
„Gerą prekę kai turi, visada sekasi gerai. Mano pienas turėjo paklausą. Gerai prekei reklamos nereikia, tik prastai“, – samprotavo Steponas. Pienu jis prekiavo iki septintos klasės.
Raugintais kopūstais jis prekiauja apie 15 metų. Dalį užsiaugina pats, dalį perka iš ūkininko. Kiek jam kopūstų per dieną pasiseka parduoti, prekiautojas atskleisti nenorėjo – tai esą komercinė paslaptis.
Recepto paslaptį išsaugoti jam nesunku, nes visus darbus, pradedant nuo kopūstų pjaustymo, atlieka vienas pats.
Gamina aštuonias valandas
Kur kas mieliau Steponas dalijosi mintimis apie tai, kaip jam sekasi kopūstus užraugti. Šeštadienio prekybai reikalingą kiekį jis rūgimui paruošia per aštuonias valandas. Tai nereiškia, kad dirba nuo ryto iki vakaro.
„Čia man reikia morkas nusivalyti, čia kopūstus pasiruošti. Viską darau pripuolamai, su pertraukomis. Tai darau po darbo. O šeštadienį prekiauju. Anksčiau dar pasitaikydavo ateiti į turgų trečiadieniais, bet kad dabar turgus trečiadieniais labai menkas, nieko nebegali parduoti“, – pasakojo mažeikiškis.
„Mano kopūstai turi paklausą. Esu užsirekomendavęs. Moterys ant manęs pyksta, kad aš gal kiek daugiau už jas parduodu, bet aš joms sakau: „Moterys, nepykit – rinka. O rinkoje visi atsirenka, ko jiems reikia“. Kol kas procesas vyksta, kol turiu sveikatos. Reikia gyventi šia diena. Kas bus vėliau – pažiūrėsim. Gal atrasiu kokią pinigingą, protingą žmoną, nebereikės man į turgų eiti. Bet jei rimtai – neturiu kada ieškoti, tiek turiu darbo“, – juokavo Steponas.
Pramogų neieškąs. Ištaikęs laisvą valandą, keliauja žvejybon. Tačiau prisipažįsta, kad šiam malonumui skiriąs labai jau nedaug laiko.
Darbu daug neuždirbsi
Šiuo metu ūkininkai už kilogramą kopūstų, pasak Stepono, pigiausiai prašo po litą. Tačiau tai nereiškia, kad iš penkių litų, atmetus litą už šviežius kopūstus, iš raugintų kilogramo prekiautojas gali uždirbti visus keturis litus.
„Neužmirškite, kad dalis kopūstų išsimeta: šerdis, įvairios išgraužtos, pajuodusios vietos. Aišku, atlieka kapeika, tačiau nieko nuostabaus. Tačiau užsiimi tuo, ką moki, kad prisidurtum prie atlyginimo“, – aiškino vairuotojas.
Darbu, anot Stepono, šiais laikais daug neužsidirbsi.
„Pigiai nupirkti ir brangiai parduoti – čia yra biznio variklis. Aš tai žinau. Bet kad šitaip nemoku, tai darau taip, kaip galiu. Esu bandęs, bet esu labai sėslus ir bijau rizikuoti. Esu varęs mašinas į Rusiją, lyg ir sekėsi, bet sykį užstrigau ir buvo sunku atsigauti. Dabar rinka tokia persotinta, kad labai sunku dabar būtų dar ką nors nupirkti ir parduoti“, – dalijosi savo mintimis turgaus prekiautojas.
Gėdijasi mažos pensijos
Buvusi bibliotekininkė Jovita Benediktavičienė, 69 metų amžiaus turgaus prekiautoja – vairuotojo Stepono sesuo. Jai mažiausiai patinka kalbėti apie konkurenciją su broliu. Raugintais kopūstais prekiauja jau dešimtmetį. Į turgų atėjo dar tebedirbdama Mažeikių bibliotekoje. Bibliotekininkų atlyginimai – labai menki, reikėję prasimanyti, kaip prisidurti. Šeštadienio rytais ji pradėjo prekiauti Mažeikių turguje.
2005-aisiais išėjus į pensiją Jovitai lengviau netapo. Moteriai net gėda pasakyti, kiek pensijos ji gaunanti. „Žmonės sužinoję juoksis. Dar gaunu 70 litų už mirusį vyrą, bet ir tai labai jau mažai išeina. Jei apie mus parašysite, ar neatims iš mūsų pensijų?“, – gūžėsi moteris.
Jovita turi prie namų sklypelį žemės, ten ji augina kopūstus, morkas, agurkus, krienus. Pati kopūstus ir raugia. Pritrūkusi savo žaliavos, perka iš ūkininkų. Dar viena jos prekė – savo pačios auginti ir rauginti agurkai. Be raugintų kopūstų ir daržovių, ji siūlo savo sodo uogas, pačios rinktus grybus.
Prekybos turguje pajamos Jovitai leidžia pačiai šio bei to nusipirkti ir praturtinti šeimos stalą. Nors kartu su dukterimi Jovita gyvena nuosavame name, pragyventi nėra lengva. „Žiemai pirkome anglių ir dvi mašinas medienos malkoms. Viena mašina – 950 litų. Už anglis – 1200 litų, viso už kurą vienam sezonui išleidome daugiau kaip tris tūkstančius“, – pasakojo Jovita.
Pelno lieka trečdalis
Tarp raugintų kopūstų meistrų – 69 metų Bronė Čejauskienė. Prekybos turguje patirtis – du dešimtmečiai. „Jeigu sirgčiau ar man čia būtų šalta – tikrai kad neičiau. Jei nepatiktų – irgi neičiau“, – sakė moteris. Moters teigimu, nuo penkių litų už raugintų kopūstų kilogramą, išskaičiavus šviežių kopūstų kainą, mokestį už turgaus vietą ir kitas išlaidas, jai liekąs maždaug trečdalis.
Šiuo metu ji gauna 600 litų pensijos, prie šios sumos prisiduria pajamas iš turgaus. Eiti į turgų Bronę paraginusi marti. Kadangi sodų bendrijoje turi du sklypus, vieną kartu su vyru skyrusi daržovėms, tarp jų – kopūstams auginti. Nors vyro sveikata ne pati geriausia, kiek galėdamas padeda. Pavasarį sužaliuoja salotos, svogūnai, ridikėliai. Tai dar viena prekė.
Darbovietė, kurioje ji, iki tapdama pensininke, dirbo ilgiausiai, dvi dešimtis metų – baldų fabrikas. Iki jo 17 metų dirbo statybos organizacijoje. Kartu su vyru užaugino tris vaikus. Prieš pat pensiją dirbo paštininke – nešiojo laiškus, laikraščius, pensijas, pašalpas. Sykį tekę sprukti nuo persekiotojo – nešiodama svetimus pinigus jautusi įtampą. Gerai prisimena ir saulės užtemimo dieną, kuri susuko galvą ne vienam – nešiodama pašalpas netyčia stipriai permokėjo. Jei žmonės būtų buvę nesąžiningi, būtų reikėję tūkstantį litų padengti iš savų.
Bronė gyvena daugiabutyje, o kopūstus ji perka iš juos auginančio sūnaus bičiulio. „Jis turi gerus sandėlius“, – džiaugėsi Bronė. Gyventi jai ne lengviau nei jos prekystalio kaimynei. Praėjusį mėnesį už komunalinius patarnavimus jai teko pakloti 480 litų. Jei gyventų viena, mokesčių našta būtų nepakeliama. „Ačiū Dievui, kad gyvename su vyru. Ką daryčiau su tuo likusiu šimtu litų?“, – atvirai kalbėjo Bronė.
Raugia antradieniais
Bronė ir Jovita raugia kopūstus antradieniais. Norint, kad išrūgtų, anot jų, reikia bent keturių parų. Tuo pačiu ritmu kopūstus raugia ir jų konkurentė Vida.
Vida Liaudanskienė kopūstais prekiauja apie penkiolika metų. Šiuo metu Vidai – 59 metai, į turgų ją atvijo kompresorių gamyklos bankrotas. Turguje buvusių bendrovės „Oruva“ darbuotojų rastum ne vieną.
Vida prekiauja tik šeštadieniais – trečiadienį pirkėjų tiek mažai, kad esą neverta gaišti laiko. O šeštadienį, be kopūstų, dar pavyksta parduoti savo užaugintų česnakų, pupelių, savo surinktų grybų. Iki Velykų tikisi užauginti salotų ir ridikėlių. Visos šios gėrybės auga prie jos namų – čia ji turi 33 arų žemės sklypelį.
„Morkų turiu savo, bet perku kopūstus, druską. Jei dar didelės šerdys, dar nulupi nuo viršaus, o dar parduodi su kaupu – ne kilogramą, o kartais 1,3 kilogramo… Manau, kad nevertinant savo darbo, man iš penkių litų lieka pusantro”, – skaičiavo V. Liaudanskienė.
Iš penkiasdešimties kilogramų šviežių kopūstų ji išmetanti apie 10–12 kilogramų netinkamų lapų ir šerdžių. Į išlaidas dar tenka įskaičiuoti ir mokestį už vietą prie prekystalio, o dar už degalus, kurių prireikia kelionei iki turgaus.
Cukraus neprireikia
Pasak Vidos, ne visi kopūstai tinka rauginimui. Kartais tenka pirkti po nedaug ir pabandyti. Tik išbandęs gali iš ūkininko pirkti daugiau. Iki Naujųjų metų Vidai užtenka savo pačios užaugintų kopūstų.
„Šiemet kopūstai labai saldūs. Anksčiau dėdavome cukraus, o dabar to daryti nereikia. Tokia šiemet kopūstų rūšis. Įdėjus cukraus visiškai suminkštėtų“, – sakė Vida.
Ji pati labiausiai pasikliaujanti pagrindine produkto žaliava – šviežiais kopūstais. Juos atsirinkti svarbiausia. „Ūkininkai nori užauginti gražias, baltas kopūstų galvas ir kad jos negestų iš vidaus. Dėl to jie naudoja chemiją. Dėl to, atrodo, viską darai, kaip prieš tai, o surūgę jie ne tokie – tai minkšti, tai tįsta, tai skonis ne tas. Kai kurie kopūstai, pavyzdžiui, kuriuos parduoda „Maximoje“, gerai laikosi, jie tinka salotoms, bet rauginami virsta koše. Rauginti tinka labai nedaug kopūstų rūšių“, – dalijosi patirtimi V. Liaudanskienė.
Ji taip pat juokavo, kad stengiasi kopūstus raugti „su meile“ – be pykčio ir kitų neigiamų emocijų. Tada jie būsią skanūs. Į mėnulio fazę nežiūrinti – ritmą diktuoja turgaus fazės, ne planetų padėtis. Prisimena, tiesa, kad anksčiau, kai jos tėvai rudenį raugdavo kopūstus visai žiemai, taikydavo juos užraugti per delčią.
Bando įminti paslaptį
„Perpjauni kopūstą pusiau, išpjauni šerdelę, susmulkini, įdedi druskos, morkų ir kmynų. Išmaišai ir suspaudi maistui tinkamoje statinaitėje. Tris dienas kopūstai rūgsta kambario – maždaug 18–19 laipsnių temperatūroje. Paskui padedama, kur šalčiau. Dažniausiai tas „šalčiau“ būna turguje. Geriausi kopūstai po dešimties dienų, nors kai kam patinka ir dvi savaites rūgę. Dar dažniau žmonės nori lengvai parūgusių kopūstų salotų. Kai kas iš mūsų raugia trečiadienį, o šeštadienį jau parduoda“, – pasakojo V. Liaudanskienė.
Ar tarkuojant kopūstus pasitaiko susižeisti? „Ir dar kaip“, – neslėpė Vida.
Prekystalio kaimyno Stepono sėkmę Vida vertina atsargiai. Stepono kopūstų skonis esą kai kam patinka, kai kam ir nepatinka. Kiti iš įpratimo perka, dar kiti – pagal pažintį. Treti pasiduoda ten, kur juos veda srautas – pamato, prie kurio prekiautojo kitas pirkėjas prisiartino – ten ir jis stabteli.
„Perkame kopūstus iš to paties žmogaus, bet kodėl tokie skirtingi skoniai? Manau, Steponas dar kažką deda, ką – mums nesako. Aš jam sakau: „Dedu morkų, druskos ir kmynų, nebijau pasakyti. Bet jei tu bijai, tai tu kažko ten pridedi“, – spėliojo prekiautoja kaimyno sėkmės priežastį.
„Įdedu meilę. Kadangi gyvenu be moters“, – paklaustas apie kopūstų paslaptį šmaikštavo vairuotojas. Jau penkeri metai, kaip kopūstų meistras gyvena vienas.


Šaltinis: delfi.lt
Ieškote darbuotojo?
Pasitarkime
+370 609 93299
Profesionali patyrusių Dirba.lt specialistų pagalba surandant darbuotojus