Sparčiausiai nuvertėjančios profesijos

Sparčiausiai nuvertėjančios profesijos

2014-02-17
Nors nedarbo lygis Lietuvoje pernai sumažėjo iki 11,8 proc., darbdaviai jau ima skųstis, kad pritrūksta ne tik kvalifikuoto, bet ir nekvalifikuoto personalo. Iškyla nauja problema: kai kurių specialistų yra, bet jų kvalifikacija jau „nuvertėjo“.

Lietuvos darbo birža yra paskelbusi 2014 m. įsidarbinimo galimybių barometrą, kuriame įvardijama, kokias galimybes šiemet susirasti darbo turi tiek specialistai, tiek darbininkai. Bėda ta, kad dalies paklausiausių specialistų yra ne tik nedaug, bet jų nuolat mažėja: žmonių įgūdžiai nedirbant sparčiai nyksta.
Tokiems specialistams priskiriami pardavimo vadybininkai, buhalteriai, informacinių technologijų ir ryšių sistemų specialistai, kuriems Darbo birža šiais metais prognozuoja dideles galimybės įsidarbinti.
„Įgūdžiai atšimpa bet kurioje srityje, jeigu žmogus nedirba, ar tu būsi siuvėjas, ar konsultantas. Aišku, tos profesijos, kuriose vyksta dideli pokyčiai, „nuvertėja“ sparčiausiai, ar tai būtų žinių ekonomika, pavyzdžiui, vadybos konsultantai, mokytojai, programuotojai, ar tradicinės sritys į kurias ateina naujovės“, - sakė sertifikuotas vadybos konsultantas, buvęs įmonės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ verslo plėtros vadovas, dabar mokymų ir konsultavimo bendrovės „Talentų namai“ vadovaujantis partneris Justas Gavėnas.
Vertindama darbininkų profesijas, Darbo birža yra įvardijusi, kad šiais metais lengviau darbo turėtų rasti ir siuvėjai, pardavėjai, tačiau ir šių specialybių žmonėms kuo toliau, tuo sunkiau susirasti darbą.
„Dabar siuvėjas, mezgėjas arba audėjas greičiau yra inžinierius, kuris prižiūri stakles, jas programuoja, nes rankinio mechaninio darbo lieka vis mažiau, - konstatuoja J. Gavėnas. - Tačiau, jei žmogus yra klientų aptarnavimo specialistas, nuo to, kad jis kurį laiką šioje srityje nedirba, neturėtų prarasti gebėjimų. Šis sektorius nesikeičia taip greitai, yra bendrieji principai, kuriuos žinodamas gerai aptarnausi klientą.“
Lietuvos darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Liugienė įvardija, jog lėčiau kvalifikaciją praranda darbininkiškų profesijų atstovai.
„Pavyzdžiui, valytoja nedirbdama keletą metų su naujomis cheminėmis priemonėmis gali susipažinti nesunkiai. Yra ir kitų įgūdžių, kuriuos per trumpą laiką galima atstatyti. Natūralu, kad ten, kur yra aukštesnės technologijos, įvairios kompiuterinės programos, nedirbant įgūdžiai nyksta sparčiau. Žinome, kad buhalterių profesija paklausi, bet jei žmogus seniai dirbęs, nemoka naudotis kompiuterinėmis programomis, reikės daugiau laiko jas įsisavinti. Tačiau sakyti, kad per dvejus metus buhalterio įgūdžiai nuvertėja irgi negalime, nes svarbu, ar buhalteris apskritai nemoka dirbti su kompiuterinėmis programomis, ar neišmano naujausių jų versijų“, - paaiškina D. Liugienė.
Ji priduria, jog sparčiau savo vertę darbo rinkoje praranda ir tie specialistai, kurių darbui reikia specifinių teisinių žinių, įstatymų išmanymo.
Skaičiuoja kritines ribas
Darbo birža turi numačiusi kelias laiko ribas, kurios leidžia orientuotis, kiek laiko be darbo išbuvęs žmogus dar yra tinkamas darbo rinkai.
„Pagal mūsų vidinę tvarką, kai kreipiasi žmogus, kuris nedirbo dvejus metus ir daugiau, jis yra traktuojamas kaip atitrūkęs nuo darbo rinkos, praradęs darbinius įgūdžius. Išimtiniais atvejais Darbo birža pagal individualią situaciją gali nuspręsti, kad 2 metų pertrauka nebuvo lemiama ir žmogus įgūdžių neprarado“, - sako D. Liugienė.
Visgi ji sako, kad bet kokia pertrauka būnant be darbo žmogui yra žalinga ir atsiliepia įgūdžiams.
„Jeigu žmogus nedirba ilgiau nei dvejus metus, tai reiškia, kad greičiausiai mes iškart negalėsime jam pasiūlyti darbo, gal jam reikės dalyvauti programoje ar mokymuose. Tokiam asmeniui yra teikiama pirmenybė, kaip ir nekvalifikuotiems darbuotojams, nes jeigu jie neprisitaikys prie rinkos – liks be darbo. Labai dažnai žmonėms, nedirbusiems ilgiau nei dvejus metus, reikia paramos ir pagalbos“, - konstatuoja specialistė.
Ji sako, jog Darbo biržoje jau seniai yra pastebėta tendencija, kad juo ilgiau žmogus nedirba, tuo jam sunkiau pereiti į aktyvų mokymąsi, susirasti veiklos - žmonės prisitaiko prie buvimo bedarbiais.
„Negalėčiau vienareikšmiškai pasakyti, kad žmonės nenori, negali mokytis, prisitaikyti, bet tam tikra kategorija su laiku pasidaro sunkiau besiadaptuojanti. Laikas, per kurį žmogus gali priprasti prie buvimo bedarbiu, yra individualus, tačiau, manau, jis - ilgesnis nei keli mėnesiai.
Skaičiuojama, kad žmogus tampa ilgalaikiu bedarbiu po 12 mėnesių nedarbo, tai jau yra sąlyginė riba, kai nebėra lengva ir paprasta grįžti į darbo rinką“, - teigia D. Liugienė.
Ji pasakoja, jog dažnai darbo nerandantys žmonės atsisklendžia savyje ir jiems reikia daugiau pagalbos ne tik ieškant darbo, bet ir ruošiantis prisistatyti būsimam darbdaviui.
Darbdavių išrankumas mažėja, bet norinčių dirbti daugiau nėra
Darbo biržos duomenimis, daugiau nei 40 proc. į įstaigą besikreipiančių žmonių neturi profesinio pasirengimo: jokio pažymėjimo ar atestato apie įgytus mokslus, yra dirbę tik paprastus nekvalifikuotus darbus.
„Žinoma, mažai tikėtina, kad tokie darbuotojai pasidarys patrauklūs darbdaviui, ieškančiam asmens kompiuterizuotai laisvai darbo vietai, - mano D. Liugienė. - Yra ir kitas aspektas, kai darbdaviai jaučia žmonių trūkumą, jie nuleidžia reikalavimų kartelę. Per krizę darbdavys galėjo rinktis iš didelio skaičiaus darbuotojų, o dabar jis atkreipia dėmesį ir į tuos žmones, į kuriuos anksčiau galbūt nelabai norėjo žiūrėti.“
Darbo biržos specialistės manymu, darbuotojams naudos atneša ir tai, kad iš dalies valstybė remia ilgalaikių bedarbių ir vyresnio amžiaus žmonių įdarbinimą.
„Visgi yra ir tokių atvejų, kai reikalingos didžiulės pastangos ilgalaikius bedarbius pritraukti į darbo rinką, o rezultatas gaunamas negreit, kartais jo ir visai nepasimato“, - apgailestauja D. Liugienė.
Problemą įdarbinant ilgalaikius bedarbius mato ir verslas.
„Žinau atvejį, kai Naujoje Akmenėje 20 bedarbių nėjo dirbti, nes jiems siūlė per didelę algą – į rankas 1,2 tūkst. Lt. Žmonės paskaičiavo, kad praranda paramą šildymui, paramą vaikams ir jiems dirbti neapsimoka, tad geriau jie užsidirbs papildomai per šešėlį. Jie ir darbdavio teiravosi, ar jis galėtų dalį pinigų mokėti „vokelyje“, - pasakoja Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.
Pasak jos, kai žmogus mato ekonominių priežasčių nedirbti, tuomet kvalifikacijos praradimas ima patenka į antrą planą.
„Tokiu atveju jau kalba eina ne apie žmonių kvalifikaciją ar tinkamumą darbui, o apie tai, kad jiems neapsimoka dirbti. Žmonės kompensacijų ir išmokų papildomai užsidirba paveždami, paremontuodami ar kaip kitaip, - sako R. Skyrienė. - Manau, kad paramos sistemą reikia keisti ir labai gerai, kad dabar dalį socialinės paramos atiduota administruoti savivaldybėms. Tuomet vietos gyventojai jaučia, jog skirsto savo pinigus ir patys atsakingai pradeda kalbėti apie tai, kam parama nepriklauso.“
Visgi yra ir kitokių nuomonių. J. Gavėnas mano, jog net radikalios priemonės, pavyzdžiui, paramos mažinimas nepadėtų į darbo rinką sugrąžinti ilgalaikius bedarbius.
„Nuolatinius ilgalaikius bedarbius aš priskirčiau beviltiškai darbo jėgai, nes, mano įsitikinimu, duris visur yra atviros. Galiausiai, verslūs žmonės, jei neranda darbo Lietuvoje, emigruoja ir užsienyje randa ką veikti. Yra žmonių, kuriems pakankamai patogu be jokių ambicijų vegetuoti, tai - prarastoji karta. Aišku, galima imtis radikalių priemonių, mažinti pašalpas, naikinti kompensacijas, bet net jeigu jie įsilies į darbo rinką, man kyla klausimas, ar jie bandys labiau kenkti, įvairiai būdais nedirbdami, ką nors vogdami, sulaužydami arba ieškodami, kaip pasinaudoti biuleteniu 36-ą kartą, ar jie kurs pridėtinę vertę“, - savo argumentus pateikia jis.
Paklaustas, kas lėmė, jog susiformavo darbo rinkos „prarastoji karta“, jis dėsto, jog greičiausiai tai lėmė kelios nesėkmės iš eilės.
„Greičiausiai dabartiniai ilgalaikiai bedarbiai pateko į tokią situaciją, kad iš pradžių dar nenorėjo, o paskui jau nebespėjo tobulėti, juos likimas nubloškė į tokį sistemos pasikeitimą, kad jie patys žingsnio į priekį nežengė, o sistema nespėjo atsiliekančių įtraukti“, - svarsto jis.
Socialinių mokslų daktaras, ekonomistas Teodoras Medaiskis primena, kad dėl technologijų kaitos įgūdžiai gali „nuvertėti“ ir jau turintiems darbą žmonėms.
„Viena iš struktūrinio nedarbo priežasčių tikriausiai yra kaip niekad greita technologijų kaita. Įgyti įgūdžiai, profesijos gali netikėtai tapti nebereikalingais“, - atkreipia dėmesį jis.
Pasak jo, todėl svarbu, kad universitetai, kolegijos ir kitos mokymosi įstaigos parengtų jaunimą, sugebantį nuolat mokytis, negu jau viską išmokusį.
Lietuvos darbo birža skaičiuoja, kad 2014 m. vasarį šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota 210,9 tūkst. bedarbių.
DELFI skelbė, jog „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio nuomone, tolimesnio proveržio kuriant darbo vietas ir mažinant nedarbą šalyje bus nedaug. Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad dėl technologinio proveržio ir kompiuterizacijos, darbo vietų mažės ne tik pramonės, bet ir daugelyje paslaugų sektorių.

Šaltinis: delfi.lt
Ieškote darbuotojo?
Pasitarkime
+370 609 93299
Profesionali patyrusių Dirba.lt specialistų pagalba surandant darbuotojus