Panoro atleisti iš darbo - liepė prašymą rašyti pačiai

Panoro atleisti iš darbo - liepė prašymą rašyti pačiai

2014-01-17
Rašau savo, kaip nukentėjusios istoriją tam, kad jūs, mielieji, atsidūrę panašioje situacijoje ne tik kad nepasimestumėte, bet ir pakovotumėt už save. O man nutiko taip...

Dirbu paprasta pardavėja-konsultante mažoje ir draugiškoje įmonėje. Taip, įmonė man labai patinka, o darbuotojai ten pasakiški. Valdžia, sakyčiau, net pavydėtina: dažnai rengiami susitikimai su tiekėjais, vidiniai seminarai. Taip, mūsų įvaizdžiu prieš klientus labai rūpinamasi. Mes esam tie, kurie padeda, kurie pakonsultuoja ir kurie pasiūlo.
Tačiau visiškai neseniai mane nustebino skambutis. Buvau iškviesta į biurą. Labai paslaptingai, niekas nieko nekalbėjo. Mano mintyse sukosi dvi mintys: arba būsiu pagirta, arba būsiu „sumalta į miltus“. To aš visiškai nebijojau. Juk jeigu ką nors negero padariau - bus rašomas pasiaiškinimas. Tai yra elementari tvarka (juk net darbo kodekse tai nurodyta).
Sutartą dieną ir sutartu laiku atėjus į ofisą manęs laukė itin nemaloni žinia. Esu atleidžiama iš darbo su prašymu pačiai parašyti prašymą (juk tai nelabai teisėta, ar ne?), jog išeinu. Motyvas: yra gauti apytikriai penki skundai iš klientų (kurie, pasirodo, stebuklingai suplaukė per dvi savaites). Kad skųstis mes galim - tai normalu, tačiau man visai ne tas dalykas pasirodė įtartinas. Grįžusi namo sėdau prie kompiuterio ir gerai, labai gerai išnagrinėjau tam tikrus ir tik man aktualius darbo kodekso straipsnius.
Taip sužinau, jog atleidimas iš darbo yra drausminė nuobauda (pati griežčiausia). Toliau puoliau ieškoti kitų drausminių nuobaudų. Sužinojau, jog jos skiriamos paties darbdavio ir nebūtinai turi eiti iš eilės (pavyzdžiui, pirmiausia pastaba, paskui papeikimas, o galiausiai atleidimas iš darbo). Čia šiek tiek sunerimau. Tuomet susiradau drausminės nuobaudos skyrimo tvarką ir tuos atvejus, kai atleidimas iš darbo gali būti be įspėjimo (tokių irgi gali būti, bet tam yra atitinkamos priežastys).
Netikėtų atleidimų punktai man netiko. Netgi nei vienas. Ir netgi tas, kuriame rašoma, jog „darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos“. Kodėl jis man netiko? Nes nesu gavusi nei vienos drausminės nuobaudos!
Man netgi netiko punktas, kuriame sakoma, kad „kai darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas“. Iš visų skaitytų „šiurkščių darbo pareigų“ sąrašo negalėjau sau pritaikyti nei vienos. Atrodo, peiliu nei vienam klientui negrąsinau, kas galėjo reikšti žmogaus konstitucinių teisių pažeidimą, dėl kurio mane kad ir tą pačią sekundę galėtų atleisti prieš tai iš anksto neįspėję.
Toliau šitaip klaidžiojant po teisinius dalykus, priėjau straipsnį, kuriame rašoma apie drausminės nuobaudos skyrimo tvarką (240 straipsnis). O šioji skamba taip: „Prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo“. Ar manęs to buvo pareikalauta? Ogi ne. Nemačiau prieš save padėto nei balto lapo, nei gražaus tušinuko. O gaila...
Viską susirinkusi aš nuėjau miegoti. Miegojau ramiai, nes sužinojau savo teises ir ruošiausi jas gražiai išdėstyti ne tam, kad kažką laimėčiau, ne tam, kad keliais šliaužiočiau ir prašyčiau mane palikti, o tam, kad apginčiau savigarbą, nes jaučiausi, tiesą pasakius, kaip išmestas nereikalingas skudurėlis.
Tačiau kita diena man atnešė naujų išbandymų ir naujų staigmenų. Tą dieną sužinojau, jog pažeidžiau ne darbo kodeksą, o vidines įmonės taisykles (su jomis esu susipažinusi), todėl „į darbo kodeksą galiu nežiūrėti“. Nors grįžusi po viso to namuose ir susiradusi tos darbovietės pardavėjų-konsultantų darbo instrukcijas radau nuostabų 14 punktą, kuriame rašoma, jog „už direktorės įsakymo nesilaikymą taikomos drausminės nuobaudos arba materialinė atsakomybė vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu“. Tai kaip suprasti? O suprasti tai palieku Jums, nes pati to dar nesupratau. Arba darbo kodeksas negalioja, kai galioja vidinės taisyklės („į darbo kodeksą galiu nežiūrėti“), arba kažkas pamiršo, kas parašyta darbuotojo instrukcijoje.
Betgi užvis labiausiai mane nustebinusi staigmena buvo įrodymų nebuvimas. Aš, kaip normali ir sąžininga darbuotoja, noriu žinoti, dėl ko mane atleidžia iš darbo. Pasakymas, jog buvo gauti skundai iš klientų manęs, savaime suprantama, netenkina. Aš galiu daug ką pasakyti, tačiau šioje situacijoje man reikia įrodymų. Man buvo nukirsta, kad skundai telefoniniai (nieko nesakau, ir taip būti gali, nors įmonės internetiniame puslapyje yra nurodyta, jog skundus ir pastebėjimus klientai raginami parašyti elektroniniu paštu. Bet visko gali būti. Gal kokia įpykusi klientė norėjo tuoj pat informuoti apie situaciją). Tačiau geriau pagalvojus supratau, jog telefoniniai skundai neatleidžia direktorės nuo jų nepateikimo man. Susiskambinau su reikiama institucija ir įsitikinau tuo. Man buvo pasakyta, kad tokiais atvejais to žmogaus pareiga yra arba įrašyti pokalbį, arba paprašyti raštiškai skundą išdėstyti bei nusiųsti jį elektroniniu paštu asmeniškai direktorei, arba dar kitokiais būdais įforminti juodu ant balto.
Turiu dvi išeitis: paklusti direktorei ir pati parašyti prašymą, jog išeinu iš darbo, kas reikštų, jog pati neturiu jokių nusiskundimų arba laukti, kol būsiu atleista ir apskųsti sprendimą teismui su siekiamybe gauti pinigų sumą už pravaikštą. Ne vienas teisėjas, su kuriuo konsultavausi pasinaudojus nemokama teisine konsultacija sakė, jog laimėčiau bylą, darbo inspekcija čia irgi įžvelgia norą atsikratyti manimi, bet...Dirbu tame darbe dar tikrai trumpai (nors bandomąjį jau esu praėjusi, o vadovybė mano išlaikytu testu buvo nepaprastai patenkinti ir dar ilgai mane gyrė), todėl, ko gero, nematau reikalo gadintis nervų.
Padarius šią išvadą aš visa laiminga nukeliavau rašyti prašymo (kas norėtų dar pasilikti ten?). Ir, ko gero, buvau vienintelis žmogus, kuris jį rašė du kartus. Du kartus, nes pirmasis prašymas - tiksliau ten nurodyta priežastis - jiems netiko. Norite pasakysiu nurodytą priežastį? Parašiau, jog „manęs buvo maloniai paprašyta iš darbo išeiti savo noru“. Nesuprantu, kas jiems pasirodė neteisinga. Čia juk gryna teisybė.
Žinoma, jeigu tą firmą kas nors tikrintų ir rastų tokį prašymą, tai aiškintis jiems būtų privaloma. O juk visi nori išlipti iš balos sausi. Na, o po antru „prašymu“ aš buvau paraginta pasirašyti. Tai skambėjo kaip „šalių susitarimas“. Kiek domėjausi, iš darbdavio gautas pasiūlymas, kuris taip ir vadinasi, dažniausiai reiškia, kad darbdaviui kažkuo neįtiko darbuotojas, o tokiu atveju kitokio straipsnio pritaikyti negali. Taigi, ėjau rašyti prašymo, o reziumė tokia, kad buvau tiesiog atleista, vadovaujantis kažkokiomis neaiškiomis aplinkybėmis (sakyčiau, asmeninėmis). Pasirašiau, nes neketinau kovoti su vėjo malūnais.
Šiuo ilgu ir, tikiuosi, informatyviu straipsniu siekiu ne kaltinti, ne smerkti konkretų darbdavį, o parodyti jums, kaip realiame gyvenime gali nutikti, todėl raginu jus žmogiškomis priemonėmis pakovoti už save. Aš kovojau tiek, kad išsaugočiau sau savigarbą (pokalbio metu su direktore). Dirbu per trumpai, kad velčiausi į visokiausius teisinius labirintus, o ir pardavėjos-konsultantės darbas nėra svajonių darbas. Svarbu, parodžiau tam, kam reikia, jog nesu ta, kurią galima stumdyti. Tebūnie, nieko ir nelaimėjau. Man užteko pasirodyti protingai. Kaip vienas geras dėdė man pasakė: „jei tau spjaudo į nugarą, žinok, kad esi priekyje“.
Straipsnį skiriu gerbiamai V.V. Aš pamačiau daugiau, nei jūs tikėjotės. Kitą kartą prieš, mano galva, nepagrįstai (aš vis dar laukiu įrodymų!) atleidžiant darbuotoją linkiu sugalvoti priežastį, kuria galėtumėt apeiti visus darbo kodekso straipsnius. Visus iki vieno ir - nepamirškit - laikantis nustatytos tvarkos.
Ieškote darbuotojo?
Pasitarkime
+370 609 93299
Profesionali patyrusių Dirba.lt specialistų pagalba surandant darbuotojus