Padavėja: apie pietų pertrauką galima tik pasvajoti

Padavėja: apie pietų pertrauką galima tik pasvajoti

2014-09-02
Esu dirbusi padavėja vienoje Lietuvos picerijų, todėl nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi. Žinau, kad padavėjos darbas – ne aukso kasyklos ir reikia mokytis, įgyti išsilavinimą, kad visą gyvenimą nereikėtų dirbti darbo vergiškomis sąlygomis. Todėl ir įsidarbinau tik tam, kad galėčiau susitaupyti šiek tiek pinigų būtiniausioms reikmėms. Deja, mano pasirinkimas dirbti picerijoje buvo prastas.

Visų pirma, reikia pastebėti, kad toje picerijoje buvo didelė darbuotojų kaita. Man dirbant, vos ne kiekvieną dieną buvo skambinama dėl skelbimų, ieškoma naujų darbuotojų, daug padavėjų patys išėjo savo noru. Kai pati norėjau išeiti, mane vis stabdydavo, prašydavo likti savaitei, argumentuodami – „pati matai kaip čia yra, mums „šakės“ bus.“
Toliau apie darbo sąlygas. Darbas – griežtai dvylika valandų ir, žinoma, užtrukdavau ir ilgiau. Jei darbas nuo 10, ten būti jau turi prieš penkiolika minučių. Suprantu, anokia čia problema. Tiesiog tokia darbo specifika. Kas čia blogo dirbti dvylika valandų per dieną? Ogi tas, kad reikia stovėti, sėdėti negalima ir nėra kur.
Tikrai nebuvau pripratusi prie tokio krūvio, todėl jau po pirmos dienos padai tiesiogine to žodžio prasme degdavo ir perštėdavo. Namie, kai grįždavau apie pirmą valandą nakties iš to skausmo negalėdavau užmigti. Ir, žinoma,dėl to po mėnesio ištino koja, atsirado uždegimas.
Apie pietų pertrauką galima tik pasvajoti. Jei tavo zonoje nėra žmonių, greitai bėgi ten, kur plaunami indai, sėdi ant dėžės ir pavalgai. Bet tai tik tuomet, jeigu nėra žmoniu. Arba tuo metu prašai savo kolegės, kad pažiūrėtų tavo zoną. Viena iš įdomesnių mano patirčių – melavimas. Vieną dieną turėjo būti lyg ir kažin koks patikrinimas. Mums, padavėjoms, liepė įsiminti savo darbo valandas ir pertraukos laiką. Pasirodo, turėjau dirbti 11 valandų ir turėti apie 30 minučių ar 1 valandos pertrauką. Tiksliai dabar nepamenu. Niekas taip ir neapsilankė, bet toks melavimas tikrai yra bjaurus.
Kitas nepatikęs dalykas – priekaištai, kad nesidažau akių, lūpų. Turbūt ir pudros trūko. Bet aš esu alergiška ir rasti sau tinkamą kosmetiką sunku. Tai buvo pasakyta ir picerijos valdžiai, kurių atsakas: „na, nežinau, kaip čia dabar...“ Bet juk svarbiausia aptarnauti žmones ir pačiam būti švariam, higieniškam ir maloniam. Tai juk nėra kažkokio aukšto lygio restoranas ar naktinis klubas, kad reiktų dažytis. O pati tikrai nesu netvarkinga ir bjauri. Tiesiog užkliuvau, kad nesidažiau.
O kalbant apie aukštą lygį... Jei jau bandote kažką iš savęs „išspausti“, tai pasakykite savo padavėjams, kad su tomis pačiomis rankomis, kuriomis liečia pinigus, neliestu picų ir neperkėlinėtų į lėkštes. Apie lankytojus nieko blogo pasakyti negaliu. Dauguma buvo malonūs ir dosnūs ne tik „arbatėle“, bet ir manieromis bei dėkingumu. Labiausiai pykstu ant darbdavių dėl išnaudojimo.
Ieškote darbuotojo?
Pasitarkime
+370 609 93299
Profesionali patyrusių Dirba.lt specialistų pagalba surandant darbuotojus