Nuolat keičiu darbovietes, nes nežinau, ko noriu

Nuolat keičiu darbovietes, nes nežinau, ko noriu

2014-01-16
Per ketverius metus pakeičiau 6 darbovietes, pradėjau dirbti studijuodama. Niekaip negaliu apsistoti ties viena. Kadangi pagal išsilavinimą esu pedagogė, bet šiuo metu Lietuvoje niekas tokio darbo pasiūlyti negali, tad 4 metus dirbu pardavėja. Nesuprantu kur slypi problema, bet įsidarbinus iš karto būna gerai, patinka, darbas teikia džiaugsmo, bet praeina 2 mėnesiai ir viskas, kaip taisyklė - aš noriu bėgti toliau nuo to darbo ir imuosi ieškotis kito.

Šiuo metu dirbu 6 darbovietėje jau 5 mėnuo, bet būčiau jau seniai pabėgusi, bet esu čia vien todėl, kad gėda dėl tėvų ir draugų, jog esu nepastovi. Bet aš pasimetusi, nesuprantu ko noriu. Ar noriu likti nemėgstamoje darbo vietoje ir dirbti tai, kas nepatinka vien dėl kitų nuomonės. Ar bandyti išeiti iš darbo ir tikėtis, kad kita darbo vieta bus įdomesnė? Esu labai sutrikusi.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Kodėl neužsiliekame vienoje vietoje?
Jeigu jūs matėte seną gerą filmą „Šokoladas“, tai tikriausiai prisimenate, kaip herojė- šokolado gamintoja ir pardavėja- keisdavo gyvenamąsias vietas. Ji vienu momentu pasakydavo: “dabar papūtė kitas vėjas“. Tuomet ji suruošdavo savo dukrą, susikraudavo daiktus ir keldavosi kitur. Iki kito vėjo.
Šią savybę turi kur kas daugiau žmonių, negu priimta manyti. Ir problema ne tame, kad jie yra kažkaip sutrikę, o tame, kad žmonėse vis dar vyrauja sena vertybė : “vienas darbas visam gyvenimui“. Iš prigimties linkusių į tokį nepastovumą, kaip jūsų, žmonių, yra labai daug. Tik jie iki tam tikro laiko nemano, jog tai yra norma. Ir senose visuomenėse, ir tarybinėje santvarkoje tokius žmones smerkdavo, vadindavo tai „čigonais“, tai „skrajokliais“, tai tiesiog „nepastoviu charakteriu“.
Jei atmestume vertinantį požiūrį, tai savybė ši vadinasi „inicijuojantis bruožas“. O jo priešybė - „terminalinis bruožas“. „Inicijuojantys“ žmonės labai lengvai susižavi nauju darbu, nauja vietove, naujais žmonėmis, nauja knyga ar pomėgiu. Tačiau po kiek laiko - jūsų atveju tai keli mėnesiai, jie staigiai praranda tam interesą. Kad jaustų interesą, jiems reikia naujovės. Naujovė sukelia viduje malonų pakilimą. O tai, kas pasidarė rutina, sukelia slogutį. Tokį, kad žmogus gali net susirgti. Įprastinė aplinka, net labai gerai apmokama, ima jį „dusinti“.
“Terminalinis bruožas“ reiškia, kad žmogus sunkiai pradeda naują veiklą. Jis nemėgsta keisti pradėto darbo, prisiriša prie vieno žmogaus, pabaiga knygas skaityti iki galo, o savo viename pomėgyje tampa vis didesnis ekspertas.
Jam nepatinka pradėti, jis bevielija, kad pradėtų kas nors kitas, o jį pakviestų procesą palaikyti ir užbaigti. Jei jūs jam siūlysite „susirasti ką nors naujo“, jis ilgai dvejos, raukysis, ir ras daug priežasčių, kodėl dabar „dar ne laikas“. O priverstas kažką keisti – suserga, pasimeta, sudepresuoja. Tarkime, iš provincijos miestelio atvyksta mokytis į sostinę, ir neatsigauna- prislėgtas, liguistas pasidaro. Grįžta pas tėvus - vėl viskas tvarkoje.
Jaunimui tarsi atleidžiama
Tradiciškai „inicijuojantys“ bruožai dažniau išryškėja vaikams, paaugliams ir jaunuoliams. Jiems visuomenė tarsi ir leidžia dažnai keisti draugus, pomėgius, būrelius, darbus. Į tai žiūrima atlaidžiai ir sakoma :“na, tam ir duotas šis amžius- savęs ieškojimams“. Jei šis žmogus taip elgiasi vyresniame amžiuje, tarkime, trisdešimtmetis, sakoma: „nesusitupėjęs“.
O jei taip elgiasi brandaus amžiaus žmogus - sako, kad jis „ekscentriškas“, „didelis vaikas“, „lengvabūdis“ ar dar kaip nors. Taip visuomenė kritiškai vertindama nepastovumą reguliuoja savo narių elgesį. Juk visuomenei reikalinga, kad nuo tam tikro - darbingo - amžiaus žmogus ją remtų ir išlaikytų.
Seniau tam reikalui reikėdavo būti „ūkininku“, arba „amatininku“, arba „solidžiu, su pastoviomis pajamomis valstybės tarnautoju“. Šiuolaikinėje visuomenėje reikia, kad jis būtų „labilus“, „likvidus“, „lankstus“.
Rinka keičiasi, ir „solidūs“ profesionalai nėra tiek reikalingi, kiek reikalingi lengvai judantys iš vienos vietos į kitą asmenys : pardavėjai, kurie gali parduoti bet ką; vadovai, galintys vadovauti bet kam; aptarnavimo specialistai, galintys aptarnauti bet kur. Juk darbovietės tai susikuria, tai bankrutuoja, ir visuomenėje vertinami tie, kurie suspėja judėti kartu su ja.
Bet „iniciuojančių“ ir „terminalinių“ žmonių santykis greičiausiai lieka pastovus visais laikais. Tiesiog tais laikais, kuomet visuomenėje padaugėja „lanksčių“ žmonių paklausa, „iniciuojantys“ jaučiasi vertingi, normalūs. Jie išvyksta užkariauti naujų žemių- kaip turkai klajokliai XII- XIII amžiuje, arba ispanai XV – XVI amžiuje, arba masiškai išvykstantys uždarbiams į vakarus lietuviai per paskutinius du dešimtmečius.
Vargu ar užsienyje jie dirba pagal savo specialybę. Tačiau jie yra „iniciuojantys“. Kai jų yra dauguma ir jie paklausūs, niekas nelaiko jų „nepastoviais“. Jūs galite įsivaizduoti mongolą-totorių klajoklį, kurį kas nors pavadintų „nenuorama“?
Niekas negali pasakyti, kaip privalote gyenti
Tačiau kai visuomenėje keliauti, keisti vietą ir profesiją pasidaro ne tiek reikalingu dalyku, tuomet „normaliais“ tampa sėslūs žmonės su pastovia profesija. „Terminaliniai“ charakteriai užsiima gyvenimo stabilizavimu, jie palaiko tam tikrą inerciją, kuri reikalinga gyventojų komfortui, saugumui, investicijoms. Į „inicijuojančius“ tipus tuomet imama žiūrėti su pašaipa. Sakoma, kad jie „drumsčia vandenį“, „turi ylą vienoje vietoje“, o jei tai visa tauta- kad jie „barbarai, keliantys grėsmę mūsų kultūros pamatams“.
Akivaizdu, kad ne visose sferose mes esame arba „inicijuojantys“ , arba „terminaliniai“. Tarkime, jūs galite būti ištikima vienai gyvenamajai vietai, tačiau nuolat keisti darbus. Arba keisti gyvenamąsias vietas, bet būti ištikima vienai profesijai ir vienam žmogui. Arba keisti partnerius, bet likti ištikima vienam pomėgiui. Tačiau visais šiais atvejais jūs įsitikinate, kad jums taip gyventi geriau. Ir niekas negali jums įsakyti, kad privalote gyventi kitaip, jei tik šis gyvenimas nekelia kitiems problemų.
Tačiau mūsų laisvė nėra beribė. Ją riboja kitų žmonių laisvė. Todėl jei jūsų darboviečių keitimas kenkia jūsų tėvams, darbdaviams, ar dar kam nors- elkitės atsakingai. Tačiau prisiminkite, kad su savo natūra geriau draugauti, nei ją laužyti.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Ieškote darbuotojo?
Pasitarkime
+370 609 93299
Profesionali patyrusių Dirba.lt specialistų pagalba surandant darbuotojus