Mano patirtis: kaip aš nesėkmingai ieškojau darbo

Mano patirtis: kaip aš nesėkmingai ieškojau darbo

2014-03-12
Esate išsilavinęs pilietis, turite magistro laipsnį ir neturite darbo? Neturite nei verslo, nei idėjų ar valios, o gal finansų jam sukurti? Nesijaudinkite, Jūs ne vienas. Tokių daug. Trinam darbo biržos suoliukus. Mūsų Lietuvai nereikia. Galvoju - gal laimingesnis būsiu emigravęs?

Mano beveik dešimties metų be pertraukų karjerą nutraukė į įmonę atėjęs naujas generalinis direktorius. Ne tik mano, bet ir daugumos mano kolegų – skyrių vadovų. Dauguma mūsų (ir aš) – buvome įmonėje „užaugę“, kas nuo vadybininkų, kas net nuo sandėlinkų ar vairuotojų. Kaip sakoma, „nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis“. Dirbi, dirbi, atrodo, viskas gerai, o staiga vieną dieną tau pasakoma - „ačiū, bet tu mums daugiau nebereikalingas“. Tai štai taip nutiko ir man.
Nemėgstu girtis (gal dėl to nemoku savęs gerai parduoti), tačiau darbo mūsų įmonėje buvo labai daug. Nepažįstu, nežinau nė vieno buvusio kolegos, kuris būtų neapkrautas darbu. Čia švelniai pasakyta – darbu... Mes buvome tikri artojai, nes arėm nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, ir vietoje savininko dėkingumo, visą laiką sulaukdavome tik grasinimų – „čia gali išsilaikyti tik aukščiausio lygio žaidėjai“. Suprask, vienas kryptelėjimas į šoną ir tu būsi atleistas iš tų aukščiausių. Nes nepakeičiamų - visos kapinės... Na, nieko nuostabaus, lietuviško kapitalo įmonė, su didelėmis pretenzijomis būti tarptautine... Tiek to.
Bet kaip sakoma – šuo ir kariamas pripranta. Dirbom toliau, kolektyvas buvo tikrai draugiškas, buvo rimtas komandinis darbas, ir su dauguma kolegų teko išgyventi ir šalto, ir karšto. Na, bet kas buvo, tas pražuvo. Ką atleido su išeitinėm, ką su grasinimais ar pasityčiojimais, bet dabar, kaip sakau, užeičiau į tą pastatą, kuriame 10 metų praleidau ir, deja, nelabai būtų su kuo ir bepasisveikinti. Nes per vienerius metus „nušienavo“ daugumą, ne tik vadovų, bet ir vadybininkų ar išvis eilinių darbuotojų, kurie, patys nežinodami, kažkaip „perbėgo“ kelią direktoriui kaip kokia juoda katė. Bet apie tai kitą kartą. O dabar - kaip gyvenu šiandien.
Išėjau su pakelta galva. Galvojau – oi, užsikaskit po pernykščiais lapais, aš, čia gi aš, aš... Oi, su tokia patirtimi, su tokia gausybe nuveiktų darbų tikrai darbą rasiu! Ir dar geresnį! Bet... Toliau dar įdomiau. Parengiau CV, pradėjau siuntinėti į įvairias kompanijas, pagal įvairius skelbimus internete. Tyla. Galvoju, kaip čia taip gali būti? Mane jau tikrai turi kviesti pokalbio! Gi tokia patirtis, juk tarptautinė įmonė, tiek atsakomybės... Bet... tyla.
„Pasiskelbiau visiems pažįstamiems, draugams, - mąstau sau, - taigi Lietuva - švogerių kraštas...“. Bet... Irgi tyla... Pasirodo, kad gyvenimas žiaurus ir turim draugų tik tada, kai galim ką nors kam nors duoti ar parduoti su gera nuolaida. Na, ką gi, aš optimistas.
Išsiunčiau CV į visas kiek tik radau personalo paieškos ir atrankos kompanijas, agentūras ir šiaip „galvų medžiotojams“. Tyla. Užsisakiau konsultaciją vienoje agentūroje, kurioje gavau neblogų patarimų, kaip bedarbiui - tik už 200 Lt. Pakoregavau CV ir siuntinėjau toliau, mąstydamas, ko gi čia ėmusis, ir kaip čia toliau išgyventi...
Na, konsultacija ir CV korekcijos iš tikro davė naudos (jei kam bus įdomu, telefonu ar el.paštu už kokius 50 Lt galėsiu ir aš pakonsultuoti). Nuėjau į keletą pokalbių. Nenustebino. Klausimai tokie patys kaip ir rašoma vadovėliuose ar internete - pradžioje papasakokite apie save, vėliau konkrečiai apie nuveiktus darbus ir panašiai. Ir taip iš pokalbių į pokalbius, na, ir jau kokiame 10-ame pradėjau jaustis neblogai, tai yra, gerokai drąsiau, ir pajuokauti užeidavo noras. O jei jau įtardavau, kad vis tiek nepriims, nueidavau kaip nors ypatingai apsirengęs, ar su savaitės barzda, ar su kokiais hipsteriškais akinukais.
Beje, dėl jų (akinukų) tikriausiai ir perėjau viename konkurse į kitą etapą (nors tikrai per pokalbį nesublizgėjau atsakinėdamas). Aišku, rimtose įmonėse ir pokalbiai rimti. Prieš mane sėdėdavo kokie trys ar keturi dėdės ir/ar tetos, ir užpildavo įvairiausiais klausimais. Ir, neduok Dieve, ką nors nusišnekėsi... O juk žmogus - ne visažinis... Deja, taip į trečią etapą niekur ir nepatekau. Ir akinukai nepadėjo.
Gali, žmogau, į darbo pokalbį atėjęs į klausimus atsakyti gerai, gali ir daugmaž atsakyti, gali ateiti pasiruošęs, o gali ir nelabai, gali eiti su kostiumu, o gali ir be. O esmių esmė yra štai kokia: jei tu iš pirmo žvilgsnio patiksi (o čia jau galingoji chemija su visais tūlo Mendelejevo elementais), tai visa kita jau yra antraeiliai dalykai. Mendelejevas man kol kas per žilą barzdą nesišypso.
Ir galų gale sėdėdamas darbo biržoje su „kvepiančiais“ kolegomis ant suoliuko (pro kuriuos išdidžiai praeidavau, kai turėjau darbą), supratau, kad niekam tu, vargšeli, smulkus, žmogeli, nereikalingas, ir tik pats savimi gali pasirūpinti. Nesu aš verslininkas, bet, matyt, teks kažką pirkti, parduoti, o gal į Norvegiją kokių ten stogų dengti važiuoti... Kaip gi kitaip šeimą išlaikyti, paskolą susimokėti...
Bet aš optimistas... Įsijungiu radiją ryte ir girdžiu: bedarbių skaičius mažėja, atlyginimai kyla... „Įdomu, kur“, - užduodu sau klausimą. Nes Lietuvoje man viena rimta teta per pokalbį sakė: „Dar tokio egzemplioriaus nemačiau, tai Jūs gi iš kitos srities, tai ką, mes Jus per bandomąjį laikotarpį mokysime ir dar atlyginimą turėsime mokėti? Nu jau ne...“.
Kokios Jūsų patirtys?


Šaltinis: delfi.lt
Ieškote darbuotojo?
Pasitarkime
+370 609 93299
Profesionali patyrusių Dirba.lt specialistų pagalba surandant darbuotojus