Darbas parduotuvėje: keiksmai, engimas, darbas iki vidurnakčio

Darbas parduotuvėje: keiksmai, engimas, darbas iki vidurnakčio

2014-07-16
Išėjau iš darbo. Sutapimas ar ne - penktadienis, trylikta ir dar pilnatis. Įdomi įvykių sekos puokštė. Bet ne apie mistiką nusprendžiau parašyti. Jaučiu pareigą pasidalinti įspūdžiais apie vieną populiariausių (kiekybine prasme) darbo vietų Lietuvoje - prekybos centro „salės darbuotojo“. Pravers visiems manantiems, kad tai tik „nuolatinis prekių lentynų pildymas, kainų bei etikečių turinių kontrolė ir bendros tvarkos salėje palaikymas“.

Kaip žinia, tai darbas, kuris jau tapęs kultine „neradusių darbo pagal specialybę“, tų, „kuriems nebėra kur trauktis“ ir „likusiųjų Lietuvoje“ jaunų žmonių darboviete. Ne išimtis ir aš - bakalauro diplomas mėgiamoje srityje lengvesnio gyvenimo negarantavo (kaip užsikirtusiems mykiantiems, kad „reikėjo programavimą studijuoti“, siūlau išvis toliau nebeskaityti, nes bendrų sąlyčio taškų nerasime).
Po ilgų paieškų, darbo pasiūlymų tinklapių zubrinimų ir darbo biržos durų varstymo, pamyniau savo išdidumą ir nusprendžiau padirbti nekvalifiktuoą darbą. „Vis pinigas šioks toks kapsės“, pamaniau. O ir darbdaviams gal įdomesnis atrodyčiau dirbantis. Be abejo, kėliau sau elementarias minimalias komforto sąlygas - arti namų, standartiniu laiku (8-17h) ir lengvas fizinis darbas. Nė minties apie padorų atlyginimą neturėjau.
Taigi, išsirinkau konkrečią parduotuvę ir elektroniniu paštu pasisiūliau jiems dirbti „salės darbuotoju“. Kitą dieną sulaukiau skambučio, tačiau su pasiūlymu dirbti kitoje jų tinklo parduotuvėje. Kadangi ji taip pat buvo netoli mano namų - atvykau į pokalbį. Apie save neslėpiau nieko (kas, aišku, visada man kišo koją pokalbiuose į geresnes darbo vietas, na bet ką padarysi - veidmainiauti ne mano sielai) - sakiau, kad neturiu jokios patirties, lėtai mokausi (bet gerai išmokstu), netoleruoju stresinių situacijų ir konfliktų, greitai pavargstu nuo žmonių ir todėl kasininko ar panašus darbas ne man (iš esmės visa tai jau nurodžiau savo CV). Jiems tiko.
Savo ruožtu paprašiau labiau papasakoti apie šio darbo specifiką. Na, maža kas, juk šį darbą mačiau tik iš šono, o ir atsiliepimai apie darbą prekybos centruose - apsaugok viešpatie. Bet maloni vyr. kasininkė mane nuramino, jog jų tinklas palyginti mažas, ir visi čia kaip šeima, o ir specifika tik švyst-švyst ranka - „čia priimi, čia nuneši, čia pažiūri, va parūkyt visada gali“ (rodydama į mano metų vyruką prie sandėlio vartų). „Ar didelis krūvis?“, – paklausiau. Sakė, jog jai, kaip smulkiai moteriškei, paauglės (kuri beje pradėjo dirbti kartu su manimi, tik pusei etato) motinai, kartais ir paskausta rankas, kai pasibaigus salės darbuotojų pamainai lieka viena su kitom kasininkėm. Man viskas kaip ir tiko - ko tikėjausi, to patvirtinimą ir išgirdau. Už kelių dienų pradėjau dirbti.
Pirmas įspūdis. Visuomet, kad nenusivilčiau, stengiuosi nedėti jokių vilčių. Visgi, tikėjausi rasti savęs vertą pašnekovą - bendraamžį, kuriam čia tik laikina stotelė, žmogų su polėkiu, kuriam Phil Collins tai ne šampūno pavadinimas. Gaila, bet iš bendraamžių radau tik užguitą ir pervargusią, itin klusnią, nuolat skubančią ir moralizijuončią, žodį „negalima“ kartojančią lenkaitę, paskirtą mane apmokyti (už ką labai jai ačiū), slavų kilmės kresną vyruką, kuris yra totali mano priešingybė (jei aš Kopenhaga, tai jis Čeliabinskas) ir egzotiško gymio jauną mamytę ukrainietiška pavarde. Na, dar galima pridėti minėtą paauglę, kuri buvo vienintelė šnekanti gaiviai lietuviškai ir turinti savo išvaizdoje polinkio į savirealizaciją užuominų, tačiau praktiškai beveik nesusidurdavome, juoba ji čia tik pusei etato iki rugpjūčio.
Iš tiesų, tai vaizdas liūdnas - moteriškės visos nuolatiniame judėjime, skuba, lekia, aria nuo pamainos iki pamainos, nuovargio išgrimuotais veidais. Išnaudojimo yda jau įsigėrė į jų protus - kai paklausiau minėtos paauglės, kodėl ji dar darbe, nors jau prieš 20-30min turėjo išeiti, atsakė, jog jai liepė viena iš kasininkių „pabaigti valyti lentynų paneles“. Jokio liberalumo. Nuėjau pasakyti tai kasininkei, kad išleistų mergaitę, kam čia tokie viršumo demonstravimai.
Aišku, kas manęs, „salės darbuotojo“, klausys. Bet dar liūdniau tai, kad jos, jaunos panos, nė neturi ugnelės - joms tai jau įprasta. Jos nebetiki, kad gali būti kitaip, kad gali būti geriau; susitaikė su tuo, ką joms pasiūlė tie, kurie iš jų lobsta. Aš vienintelis, kuris drįso garsiai sakyti valdovei, (taip pavadinau mūsų regiono vadovę, kuri apsilanko čia ne kasdien), ką galvoju. Akivaizdu, kad prie to ji nebuvo pratusi. Matyt pati buvo labai engiama, kol gavo paaukštinimą į šias pareigas, tad sukauptą emocinį drėbte drebia vos sulaukuis tinkamos progos parodyti statusą.
Na o dabar galiausiai atsakymai į klausimą „ką veikia salės darbuotojas?“. Ieškančius ramaus „atėjai, padarei, išėjai“ darbo, nuvilsiu. Taip pat nuvilsiu tuos, kurie nemėgsta apsikrauti perdėta atsakomybės našta. Ir taip pat tuos, kuriuos žodis „biurokratija“ vimdo. Čia daryti reikia viską - krauti, stumdyti, pernešti (fizinis darbas), pasirašinėti ant sąsakaitų faktūrų, įvairių aktų surašinėjimas, dokumentų antspaudavimas, skenavimas, segimas (buhalterija, protinis darbas), nuolat bendrauti su prekes atvežančiais vežėjais, klausytis jų priekaištų dėl lėto tempo ir vis pasitaikančio vieno kito neapsižiūrėjimo; prižiūrėti, kad prekių turinys sutaptų su turiniu sąskaitoje (komunikacija, psichologinis darbas). Žodžiu tikra mėsmalė, kurios smaigalyje tu - mažiausiai uždirbanti galva, kuri prireikus kris pirma.
Jei priėmęs prekes eisi atlikti dokumentacijos (antspaudavimas, skenavimas ir siuntimas į duomenų bazę, produktų temperatūros būklės surašymas, jei reikia), labai pasiseks, jei prie sandėlio vartų nesusidarys vežėjų eilutė. Antraip jau geriau nusiteik klausytis chamiško tono ir svaidymo paskubomis prekių (nes „nėra laiko, b...“), kurias vis tik sužiūrėt reikia, nes jei bus neatitikimas - parašai po popierais ne kieno kito, o tavo.
Jei visgi nuspręsi nesudaryti kamščio vairuotojams ir palengvinti jų dieną neversdamas jų laukti, ir išsiųsti sąskaitų-faktūrų kopijas į duomenų bazę vėliau, kai turėsi laisvesnę akimirką - tau pasiseks, jei tavo „Region manager“ nėra klasikinio susireikšminusio šefo dublikatas, kaip mano atveju. Kaifavimas nuo aplinkinių lindimo į užpakalį, moralų, prasidedančių klasikiniais šablonais „mano laikais...“, „kai aš pradėjau dirbti, tai...“ , „čia dar nieko...“ tirados, chamiškumas, kalbėjimas kaip su šiukšle, žiūrėjimas iš aukšto - visu tuo, kad ir kaip nuvalkiotai beskambėtų, galėjo pasigirti mano trumpaplaukė keikūnė valdovė. Lietuvių mentaliteto padangėje vis dar kovo mėnuo - lyg ir pavasaris kalendoriuje, bet už lango...
Bet paskutinis mano kantrybės lašas buvo šiandien beišeinant išgirdus, kad kartą per mėnėsį turėsiu sekmadienį (kaip tik šį) lankytis darbe „inventorizacijai“. Ir ne šiaip apsilankyti. Kai paklausiau kada ir iki kiek, apšalau ir nepatikėjau. Paklausiau dar kartą. Nuo 15h iki vidurnakčio ar ilgiau. Apie šitai niekas man nė nužsiminė. „Už tai bus sumokėta 50lt“, pasakė. Atleiskite, galite mane laikyti tinginiu, bet mano privatus ir laisvas laikas man - šventa. Niekada nebuvau ir nebūsiu darboholikas bei jų nesuprasiu, juk vistiek visų pinigų neuždirbsi. Ir nereikia man tų jūsų varganų 15 eurų.
Paprastai aš mėgstu „trinktelti“ durimis ir išeiti su fejerverkais, tačiau šįkart tiesiog nusiėmiau kuprinę nuo peties ir tyliai sukroviau visas tas dvokiančias ir neskoningas ryškiaspalves cirko uniformas dresuotojai ant artimiausio stalviršio. Mirsiu, klounu nedirbsiu.

Šaltinis: delfi.lt pilietis
Ieškote darbuotojo?
Pasitarkime
+370 609 93299
Profesionali patyrusių Dirba.lt specialistų pagalba surandant darbuotojus