Ar darbo praradimas gali sujaukti protą taip, kad žmogus imtų žudyti ar žudytis?

Ar darbo praradimas gali sujaukti protą taip, kad žmogus imtų žudyti ar žudytis?

2014-01-27
Ar darbo praradimas gali sujaukti protą taip, kad žmogus imtų žudyti ar žudytis? Šis klausimas jaudina tragedijos Ukmergėje sukrėstus žmones. „Gali, todėl svarbu nekaupti savyje pykčio“, – teigė bedarbis, likęs gyvas po šūvio sau į galvą.

„Maniau, kad bus sunkiau su vaikais tvarkytis. Bet jie abu laikosi gerai, su mumis bendrauja, o mergaitė daug klausimų užduoda“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Vaidotas Šlapikas.
Savo atžalų neturintis Vilniuje gyvenantis ir dirbantis 41 metų vyras ketina globoti brolio vaikus, tapusius kraupios nelaimės liudininkais.
„Dabar viskas susipynę: emocijos, tragedijos detalės, bandome prisiminti Vytauto ištartus žodžius“, – sakė Vaidotas.
Surengęs nužudytos Astos Šlapikienės laidotuves, jis su žmona Aušra ilgai nesvarstę nutarė auginti be tėvų likusią penkiametę dukterėčią ir dvejais metais jaunesnį sūnėną.
Kol tvarkomi globos dokumentai, abu vaikus prižiūri Ukmergėje gyvenanti A.Šlapikienės motina 77 metų Filomena Jasinavičiūtė.
Sudavė daugybę smūgių

„Aš – genijus, aš – genijus“, – vis kartojo 40 metų Vytautas Šlapikas, vėlų sausio 13-osios vakarą atgabentas į Ukmergės areštinę.
Surakintomis rankomis, be kelnių, trumpikėmis ir megztiniu kūną prisidengęs vyras į belangę buvo atvežtas po jo namuose Rožių gatvėje įvykusios tragedijos.
Čia iš siaubo klykiančią, besiginančią ir pagalbos šaukiančią 34 metų žmoną Astą jis badė dviem virtuviniais peiliais.
Į krūtinę, kaklą, kojas ir šonus net 60 smūgių sužalotos moters gyvybės išgelbėti nepavyko – ji tą patį vakarą mirė ligoninėje.
Ir šią jauną šeimą pažinoję žmonės, ir visi, kuriuos sukrėtė tragedija, svarsto, kodėl išsilavinęs, pavyzdingu vyru bei tėvu laikytas ukmergiškis šitaip žiauriai pasielgė su savo artimaisiais. Kodėl kelis ėjimus į priekį numatydavęs buvęs Lietuvos šachmatų čempionas V.Šlapikas sugriovė savo šeimos gyvenimą?
Įsigijo naują automobilį

Iki praėjusių metų gegužės Vytautas ir Asta Šlapikai gyveno kaip ir daugelis jaunų šeimų – nuo algos iki algos ir kurstydami viltį, kad jų gyvenimas ateityje pagerės.
Sutuoktiniai svajojo apie didesnį būstą, nes 35 kvadratinių metrų ploto vieno kambario butas šeimai buvo per ankštas. Pernai pavasarį Vytautas ir Asta tame pačiame daugiabutyje išsinuomojo trijų kambarių butą. Į savąjį jie taip pat įsileido nuomininkus.
Prieš tai buvusią svajonę – turėti saugų automobilį vaikams vežioti – jie jau buvo įgyvendinę.
2008 metų lapkritį už 70 tūkstančių litų sutuoktiniai įsigijo naują visureigį „Nissan Qashqai“. Pusę sumos šiam pirkiniui paskolino Vytauto tėvai, likusią dalį teko skolintis iš banko.
Siekė paklausesnės profesijos

A.Stulginskio universitetą Kaune baigęs ir žemės ūkio ekonomisto specialybę įgijęs Vytautas iš pradžių buvo įsidarbinęs Kauno savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriuje. Vėliau jis sugrįžo į Ukmergę, kur Sporto mokykloje dirbo šachmatų treneriu.
Iš mokyklos V.Šlapikas išėjo gavęs draudimo konsultanto darbą bendrovės „Lietuvos draudimas“ Ukmergės skyriuje.
Šiaulių pedagoginį universitetą baigusi ir dailės bei darbų mokytojos specialybę įgijusi Asta iškart po studijų gavo darbą Kėdainių rajono Šėtos gimnazijoje.
Už mokslą per metus tekdavo mokėti apie 4 tūkstančius litų.
Poros mėnesio pajamos tuomet siekė apie 3–5 tūkstančius litų.
Teko grįžti į ankštą butą

Praėjusių metų gegužės 1-ąją, kai Vytautas buvo atleistas iš darbo, šeimos gyvenimas pasikeitė.
Už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus darbo netekęs ukmergiškis kreipėsi į teismą. Vyras neprašė teismo grąžinti jo į darbą, o siekė, kad atleidimas būtų pripažintas neteisėtu ir jam būtų išmokėtos kompensacijos – išeitinė ir už priverstines pravaikštas.
V.Šlapikas užsiregistravo Vilniaus teritorinės darbo biržos Ukmergės skyriuje ir kreipėsi į Ukmergės savivaldybės Socialinės paramos skyrių dėl pašalpos.
Nedarbo socialinio draudimo išmoka – po 650 litų kas mėnesį jam buvo paskirta pusmečiui: nuo praėjusių metų rugpjūčio iki šių metų vasario. O savivaldybės socialinė pašalpa – po 483 litus buvo mokama nuo birželio iki spalio mėnesio.
Rugpjūtį Šlapikus aplankė pašalpą skyrusios Ukmergės savivaldybės specialistai ir pasidomėjo, kodėl jie gyvena ne savo, o išsinuomotame didesniame būste.
Šeimai teko grįžti į vieno kambario butą.
Valdininkams užkliuvo ir tai, kad liepos mėnesį, socialinės pašalpos gavimo metu, Vytautas tėvams, kaip pats tikino, už skolą – 35 tūkstančius litų perrašė savo automobilį „Nissan Qashqai“.
Grąžinus skolą tėvams, vyrui tada dar liko apie 14 tūkstančių litų skola bankui už automobilį.
Iš darbo išėjo ir žmona

Lapkričio 28-ąją Asta nutarė išeiti iš darbo Šėtos gimnazijoje, kur dirbo 0,75 etato ir turėjo 11 pamokų per savaitę.
Daugiau kaip tūkstantį litų uždirbdavusi pedagogė sakė, kad jai neapsimoka ir nesaugu žiemą iš Ukmergės važinėti į Šėtą.
Į vieną pusę jai tekdavo važiuoti apie 30 kilometrų.
Asta planavo visą laiką skirti ekonomikos studijoms, kurių baigimo diplomą būtų gavusi kitais metais.
Gruodį A.Šlapikienė užsiregistravo Darbo biržoje, tačiau kadangi mokėsi, nedarbo socialinio draudimo išmokos negavo.
Taigi gruodį šeima turbūt gyveno tik iš Astos gauto paskutinio atlyginimo ir Vytauto bedarbio pašalpos – 650 litų, o jau šį sausį jų pajamos buvo tik 650 litų.
Iš šių pinigų keturių asmenų šeimai reikėjo pragyventi ir dar mokėti kelių šimtų litų įmoką bankui už paskolą.
Vyrą kankino įtampa

Tragedija įvyko sausio 13-osios vakarą. Tą dieną, tik prieš daugiau kaip du dešimtmečius, V.Šlapikas budėjo Vilniuje prie Televizijos bokšto.
Galbūt jis jautėsi nusivylęs savo gyvenimu, o tą dieną tai pajuto itin skaudžiai ir nebesuvaldė susikaupusio pykčio?
Artimieji matė, kad pastaruoju metu vyras gyveno kankinamas įtampos – nesėkmingai ieškojo darbo, šeimai vis trūko pinigų. O dar jis bylinėjosi teismuose su buvusia darboviete.
„Nebėra gyvenimo jam, juk nebėra šeimos. Manau, nuo nervų visa tai atsitiko, o tas bylinėjimasis jį iš proto išvedė.
Pastarąsias dvi savaites iki tragedijos jo sveikata buvo ypač bloga: Vytukas kliedėjo, jam vaidenosi, kad jį kažkas persekioja, kad jo gyvybei gresia pavojus, įsivaizdavo esąs apsuptas priešų.
Galiausiai net savo žmoną ėmė įtarinėti, neva ją papirko jo buvę darbdaviai, kad tik jis nelaimėtų tos bylos.
Tą vakarą, apie 21 valandą, dar su juo kalbėjomės, pasakojo, kur kitą dieną planuoja eiti su vaikais.
Kai vėliau po keliasdešimt minučių vėl paskambino, jo balso nepažinome. Sūnus sakė: „Greitai kvieskite greitąją, jau beldžia į duris.“
O netrukus sulaukėme ir marčios skambučio: „Darykite ką nors, jis su peiliu vaikšto po namus ir grasina“, – su ašaromis akyse kalbėjo 76 metų Danutė Šlapikienė.
Ji iškart paskambino bendruoju pagalbos telefonu, pranešė apie marčios pagalbos šauksmą ir Vytauto „eilinį priepuolį“. Po to kartu su vyru Danutė nuskubėjo prie sūnaus namų.
Paprašė tos pačios advokatės

„Nužudžiau žmoną, nužudysiu vaikus“, – pasigirdo V.Šlapiko grasinimai, kai pareigūnai ėmė reikalauti atidaryti duris.
Bute buvo girdėti triukšmas, jis staiga nutilo. Policininkai išlaužė duris. Koridoriuje kraujo ir vandens klane gulėjo leisgyvė peiliu subadyta A.Šlapikienė.
Kambario, kuriame buvo išvartyti visi baldai, kampe susigūžę verkė du vaikai.
Netrukus į kambarį iš įstiklinto balkono su dviem kruvinais peiliais rankose įpuolė V.Šlapikas.
Vyras bloškė į šalį vieną policininką ir leidosi bėgti laukujų durų link. Pareigūnai jį sutramdė elektros šoku.
Sulaikytasis nuolat blaškėsi, nenurimo ir atvežtas į areštinę.
V.Šlapiko elgesys nepasikeitė ir po areštinėje praleistos nakties. Tačiau jis paprašė, kad jį gintų ta pati advokatė Danutė Giedraitienė, kuri jam atstovavo ir civilinėje byloje dėl atleidimo iš darbo.
„Jo psichikos sveikata buvo neaiški. Tuo metu atrodė, kad viskas įvyko dėl pamišimo“, – sakė advokatė D.Giedraitienė.
Po to V.Šlapikas buvo išvežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę Vilniuje.
Sūnus buvo užsispyręs

Du sūnus užauginusi buvusi matematikos mokytoja D.Šlapikienė po tragedijos vis dar ieško atsakymo į klausimą, kodėl taip atsitiko jos jaunėliui.
Motina juo didžiavosi, prieš tėvus Vytautas niekada nebuvo pakėlęs net balso.
„Džiaugiausi geru sūnumi – kiti man pavydėjo. Koks jis buvo? Užsispyręs“, – sakė D.Šlapikienė.
Buvęs fizikos mokytojas 77 metų Jonas Šlapikas pasakojo, kad jaunėlis sūnus labai ruošėsi sausio 6-ąją vykusiam teismo posėdžiui, beveik visą savaitę praleido tėvų namuose, čia net nakvojo. Posėdžio išvakarėse prie kompiuterio jis dirbo iki 4 val. ryto.
„Turiu viską užbaigti“, – tėvams tąkart sakė sūnus.
„Jis jautėsi neteisingai apkaltintas“, – teigė J.Šlapikas.
Tačiau sūnaus agresijos proveržių iki tragedijos tėvas nepastebėjo, atvirkščiai, esą marti dažnai balsą pakeldavo.
D.Šlapikienė pasvarstė, kad jos marti galėjo Vytautui daryti spaudimą dėl pinigų, didesnio buto, maisto trūkumo.
Dažnai užsukdavo pavalgyti

Prie tėvų Vytautas ir Asta nesipykdavo.
„Aš jaučiau, kad jis kažką slepia, kad tarp jų yra trintis. Bet tik iš anūkės sužinojau, kad jie nesutaria“, – kalbėjo D.Šlapikienė.
Sūnus dažnai į tėvų namus užsukdavo pavalgyti.
„Jiems visuomet trūko pinigų. Nors kas mėnesį, kai Vytautas neteko darbo, mes duodavome jiems po 600 litų. Jie šiuos pinigus per kelias dienas išleisdavo“, – pasakojo D.Šlapikienė.
Paklausta, kaip ji pati sutarė su marčia, moteris tikino, kad Asta jai iš pat pradžių nepatiko. Vytautas esą buvo po žmonos padu.
Vis dėlto tarsi jausdama kaltę anyta marčią pagyrė už menišką sielą: ji darė gražius atvirukus, kepdavo saldumynus ir net ketino iš to kurti verslą.
Darbe – arši konkurencija?

Ar iš „Lietuvos draudimo“ atleistas V.Šlapikas atkakliai ieškojo darbo? Vilniaus teritorinėje darbo biržoje vyras domėjosi laisvomis darbo vietomis, tačiau laukė, kol baigsis bylinėjimasis.
Jis norėjo dirbti ten, kur turėjo patirties – draudimo srityje, tačiau pastaruoju metu tokių pasiūlymų buvo itin mažai.
„Paskutinįkart jis pas mus lankėsi sausio 8-ąją. Pasiūlėme kreiptis į įmones, ieškančias apskaitininko ir apskaitininko-pardavėjo“, – sakė Darbo biržos specialistė.
Ši moteris pastebėjo, kad V.Šlapikas kartais būdavo sudirgęs, prastos nuotaikos, keletą kartų jis pas ją buvo užsukęs su vaikais.
„Vytautas buvo geras draudimo specialistas, pedantiškai atlikdavo darbą“, – tikino ukmergiškis Žydrūnas, bendravęs su V.Šlapiku ir kaip klientas, ir kaip bičiulis.
Paskutinį kartą vyrai telefonu kalbėjosi sausio 11-ąją. Vytautas pasiguodė, kad teismą turbūt praloš, nes neturi pinigų geram advokatui.
Žydrūnas teigė, kad buvusioje Vytauto darbovietėje tvyrojo įtampa, V.Šlapikas nuolat pykosi su viena bendradarbe.
„Atėjau pas Vytautą apsidrausti, o mane ėmė užgaulioti jo kolegos. Gal tarp jų buvo arši konkurencija, gal kiti pavydėjo Vytautui, kad jis turi nemažai klientų?“ – svarstė ukmergiškis.


Šaltinis: lrytas.lt
Ieškote darbuotojo?
Pasitarkime
+370 609 93299
Profesionali patyrusių Dirba.lt specialistų pagalba surandant darbuotojus